Rojaus kelias šiandien

Birželio viduryje, pasirodžius naujam bestselerio „Rojaus kelias“ vertimui, su skaitymais per Lietuvą keliavo knygos autorė, žurnalistė Ulla Lachauer. 2020 metų Georgo Dephio vardo (Georg-Dephio- Buchpreis) knygos premijos laureatė Klaipėdoje lankėsi Simono Dacho namuose.

Nors knygai jau daugiau nei 25 metai (pirmasis leidimas išėjo 1996), ji gąsdinančiai aktuali. Ji pasakoja apie Rytprūsių valstietės iš Bitėnų kaimo Lėnės Grigolaitytės gyvenimą, kuri nepaisydama nelaimių nepalieka savo gimtinės, kai giminės, draugai ir kaimynai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, traukiasi į Vakarus. Ji pergyvena sovietinį laikotarpį, yra deportuojama į Sibirą ir po daugelio metų tremties grįžta atgal į kaimą, kuris dabar jau vadinasi Bitėnai. Kai Ulla Lachauer Bitėnuose ją sutinka, Baltijos valstybės gyvena virsmo nuotaikomis. Tuo metu WDR (Westdeutscher Rundfunk – Šiaurės Reino-Vestfalijos Federacinės žemės  radijo ir televizijos kanalas – vert. pastaba) žurnalistė kartu su filmavimo grupe keliavo po buvusį Klaipėdos kraštą.

„iš vokiškų laikų“. Jau per pirmąjį susitikimą ji man padarė didžiulį įspūdį. Ji kalbėjo dalykus, kuriuos galėjau suprasti, nes ilgą laiką domėjausi Klaipėdos kraštu. Tuo laikotarpiu tą galėjusių padaryti žurnalistų buvo nedaug. Kaip ir tai, kodėl tai buvo taip svarbu ir turėjo būti užrašyta. Ar tai buvo „žvaigždžių valanda“, ar ypatingas momentas: ji norėjo pasakoti, o aš norėjau tai perduoti pasauliui.“

Taip apie savo susitikimo pradžią tą popietę pasakojo Ulla Lachauer. Kai renginio vedėja Rasa Miuller paklausė, ar ji ir Lėnė Grigolaitytė viena kitą mėgo – Lachauer turėjo minutėlę pagalvoti.

„1992 metais su ja praleidau keletą savaičių, o ji, būdama daugiau nei 80 metų amžiaus, dar turėjo ambicijų būti tikra ūkininkė. Taigi, mano buvimas ten nebuvo įprastas interviu, tai buvo susiję su bendru darbu ūkyje. Pavyzdžiui, mes dažnai eidavome basomis per kaimą. Iš viso to atsiranda tam tikras intymumas ir tikrai reikia vienam kitą mėgti, kad galėtum taip gyventi kartu.“ 

Jos darbo stilius man primena apie tai, kaip aš dirbau vilko vaikų tema. Nuo 2009 metų tyrinėjau ir užrašinėjau jų istorijas. Kartu su kolege iš Nyderlandų Claudia Heinermann daugelį kartų vykau į Lietuvą ir lankiau paskutinius istorijos liudininkus. Mes su jais buvome jų buityje ir vasarą, ir žiemą, neskaičiavome laiko, leidome jiems tiesiog laisvai pasakoti. Su kai kuriais važiavome į jų gimtąsias vietas: į Kaliningradą, Gerduvą, Tilžę ir Švesternhofą. Pavadinau tai „Slow Journalismus“, nusižiūrėjusi į judėjimą „Slow Food“. Pirmiausia todėl, kad greitai išgauti asmeninius ir dažnai traumatinius išgyvenimus dėl žurnalistinio reportažo neatitinka mano žurnalistinės etikos. Būtent dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis arba tokiomis temomis kaip karas ir priverstinė migracija esminis dalykas yra atsargus ir lėtesnis elgesys. Dėl tų, kurie nukentėję ir toms istorijoms, kurias mes po to publikuojame.

Kai apie tai kalbame po renginio, Ulla Lachauer savo požiūrį vadina „stebėjimo dalyvavimu“. Toks elgesys yra dalis „Oral History“ – žodinio perteikimo asmeninės patirties istorijos, kuriai vokiečių kalboje jau  susiformavo terminas „Biografiearbeit“ (darbas su biografija). Ullos Lachauer viešnagė Klaipėdoje tomis dienomis sutapo su tuo mano laikotarpiu, kai pradėjau reflektuoti pastarųjų metų savo darbo metodus  ir  procedūras. Tai prabanga, kuriai savo kasdienybėje retai turiu laiko.

„Rojaus kelias“ apjungia daug gero pasakojimo sluoksnių ir tai ne tik todėl, kad Lėnė Grigolaitytė daug ką labai tiksliai atsimena, arba, kaip noriai pabrėžia Ulla Lachauer, dėl lemtingo „atsitiktinio susitikimo“. Aš manau, kad tai yra ką tik aprašytas požiūris, kai  autorė labai susidomėjusi, bet santūriai bendravo su istorijos liudininke.

„Pelkių valstietė Erdmutė Gerolis“ Lachauer pavyko laikmečio liudininkei leisti savo išgyvenimų pasaulį perteikti pačiai, niekaip neinterpretuojant. Savaitraštyje Die ZEIT (Laikas) autorė taip aprašo  nebeegzistuojančią to praėjusio laiko vietovę:

„Keliauju po Aukštumalos ir Bismarko pelkių kolonijas ir bandau surasti tai, kas pažymėta dar Reicho žemėlapyje. Tiesios kaip linijos gatvės, visiškai užaugę, užsikimšę drenažo grioviai, žemės rėžiai, kuriuose dar tai šen, tai ten kyšo galas kamino, keliolika medinių namų, kuriuose dar tebegyvenama. Gamta atsiėmė savo žemę. „Žalgiriai“ – taip šiandien tą vietą vadina lietuviai.“

O toliau:

„Geriausi šio krašto kelionių vadovai yra rašytojai: įsrūtietis Ernstas Wiechertas (g. 1831), Hermannas Zudermannas (g.1857) iš Šilo Karčemos, Johannesas Bobrowskis (g.1917) iš Tilžės. Trys visiškai skirtingi vokiečių rašytojai, bet jų socialinės aplinkos aprašymai turi tuos pačius arba panašius pavadinimus: „Lietuviškos istorijos“, „Lietuviškos istorijos“, „Lietuviški klavyrai“. Jie rašo apie paribio žemę, kurią jau nuo Riterių ordino laikų valdė vokiečiai, tačiau jos gyventojai visada buvo mišrūs: daugiau pavaldinių kalbančių lietuviškai nei vokiškai, daug žydų, o prie marių – kuršių. Jos tema yra daugiakalbė, šiandien sakytume daugiakultūrė,  kaimynystė. Wiecherto kūryboje ji dar taiki ir savaime suprantama, Zudermano – jau su gresiančia tautine nesantaika. Bobrowskis yra liudininkas, kaip ji „dėl vokiečių kaltės“ prarandama“

Būtent tas suvokimas, tas istorinio, kultūrinio ir kalbinio pagrindo žinojimas lėmė „Rojaus kelio“ sėkmę. Skaitytojui, laikančiam rankose ploną 160 puslapių (pirmas leidimas) knygelę, gali susidaryti įspūdis, kad autorė paprasčiausiai užrašė prisiminimus, kuriuos Lėnė Grigolaitytė papasakojo „tarp kitko“. Tačiau tas, kuris dirba pagal Oral History, susiduria su apribojimais ir net spąstais, jis žino, kiek laiko ir pastangų turėjo kainuoti šis darbas. Ypač apdorojimas viso teksto, kuris parašytas „aš“ forma ir leidžia prabilti pačiai  Lėnei Grigolaitytei. Panašiai taip, kaip protokole.

„Kadangi ji buvo puiki pasakotoja, tai norėjau jai leisti kalbėti pačiai ir taip galėjau geriausiai išsaugoti jos kalbos regioninį atspalvį“,- pasakojo Ulla Lachauer.

Lėnės Grigolaitytės kalbėjimo originalų „regioninį atspalvį“ galima išgirsti Ullos Lachauer tinklaraštyje patalpintoje ištraukoje. Ir čia yra panašumų su liudininkėmis iš vilko vaikų Rytprūsių grupės. Pavyzdžiui šiame video klipe savo istoriją man pasakoja Eva Briskorn.

„Virtuvėje kartais įrašinėdavau, bet kai dirbdavome laukuose arba eidavome pasivaikščioti, pasinaudoti technika buvo neįmanoma. Tada dienos pabaigoje užsirašydavau tai, ką prisimindavau. Mes labai intensyviai susirašinėjome, nes Lėnei patiko rašyti laiškus.“

Į renginį Klaipėdoje buvo atvažiavęs ir Lėnės Grigolaitytės anūkas Mindaugas Karklelis. Ulla Lachauer nori sužinoti, kaip jis prisimena močiutę. Jis pasakoja ją buvus griežtą močiutę, bet ir labai darbščią bei sugebančią visada pasiekti savo. Pavyzdžiui, ji visada surasdavo anūką, kai šis būdavo pasislėpęs, kad išvengtų darbo. „Kad ir kaip karšta būdavo. Ar reikėdavo dirbti prie šieno, ar melžtui karves. Mes nuo mažens turėdavome padėti. Kartą pirmoje klasėje mokytoja paklausė, kas moka melžti karvę. Aš buvau vienas iš tų dviejų, kurie tą mokėjo. Močiutei buvo svarbu, kad nebūtume be darbo. Kitas svarbus faktorius jai buvo kultūra. Ji mėgo klausytis Austrijos radijo, ypač pageidavimų koncertų. Juos transliuodavo vėlai vakare, kai mums jau reikėdavo miegoti. Kadangi tada ji jau buvo sena ir blogai girdėjo, turėdavo radiją atsisukti garsiau. O kadangi ir radijas buvo senas, tai girdėjosi pašaliniai garsai ir nebuvo įmanoma miegoti.“

Ullai Lachauer šie prisiminimai labai pažįstami: „Būtent tokią ir prisimenu tavo močiutę. Kai ji 1995 m. mirė, atrodė taip, kad ūkio niekas neperims. Pastatai buvo blogos būklės, o ir laikas buvo toks, kai atrodė, kad epocha žemėje, savo nuosavoje žemėje tiesiog baigiasi. Kaipgi atsitiko, kad ji nepasibaigė?“

Midaugas Karklelis yra kiek sumišęs ir nedrąsiai atsako: „Sunku pasakyti. Tikriausiai tai mūsų šeimos likimas. Kai esi jaunas ir taip kaip aš, pagyvenęs užsienyje ir matęs, kaip gali būti gražu, sukyla ambicijos irgi taip gyventi. Viskas buvo sugriuvę, pastatai be galo blogos būklės, praėję kelios kartos ir sovietmetis. Neturėjau nieko, iš ko būčiau galėjęs visko išmokti.  Norėjau laikyti gyvulius, suremontuoti pastatus, kad jie gražiai atrodytų. Uždavinys tą padaryti buvo didelis.“

Ulla Lachauer priduria, kad Mindaugui su visu tuo susidoroti padėjo žmona Enida. Jie susilaukė dviejų vaikų, o jų sūnus Kostas –  dabar jau nauja karta – dirba ir toliau tęsia šeimos tradiciją. „Man vis dar labai patinka lankytis ūkyje, vis kas porą metų, galiu stebėti pažangą. Dabar jie turi 150 pieninių karvių. Žinoma, mane pasiekia ir žinios apie tipiškas problemos, su kuriomis susiduria ES ūkininkai.“  Pasisukusi į anūką, ji dar pasako: „Įsivaizduoju, kad jei kartais ir sunku, jūsų močiutė jums sako „tęskit, vis tiek pavyks“. Ji jumis didžiuotųsi.“

Iš publikos užduodamas klausimas, ar knyga turėjo įtakos Mindaugo gyvenimui.

„Knyga mano gyvenimo nepakeitė. Viskas kartojasi, tik laikas kitas. Vėl ant Rambyno kalno švenčiu Jonines, vėl grįžtu naktį, turiu anksti keltis, einu į tvartą ir matau tas pačias karves.“

Ar jam neatrodą, jog jis kartojąs močiutės gyvenimą?

„Taip, jeigu viską palyginti, tai yra toks jausmas. Ji gimė Bitėnuose, susituokė Smalininkuose, buvo ištremta į Sibirą ir grįžo atgal į Bitėnus. Aš gimiau Smalininkuose, buvau Vokietijoje, o dabar esu grįžęs į Bitėnus. Ir su mūsų sūnum dabar panašiai.“

Taip jau yra dabar Lietuvoje, kad pašnekesys pagaliau nukrypsta į Ukrainą. Mindaugas pabrėžia, koks svarbus yra močiutės palikimas šiame kontekste. Tai istorija moters, kuri nepaisant visų likimo smūgių liko stipri ir gyvybinga. „Manau, kad tai atitiktų jos būdą, kai sakau, kad niekada neatstumsiu žmogaus, kuriam reikalinga pagalba. Kas per knygą pažino mano močiutę, tas supranta, kad dabar neturiu kito pasirinkimo, kaip tik padėti Ukrainos žmonėms.“ Taigi, gauti pinigai už knygas, parduotas per skaitymus, anūkui juos padvigubinus, Lėnės Grigolaitytės atminimui bus siunčiami į Ukrainą.

Ulla Lachauer linkteli. „Žinoma, Vokietijoje po vasario 24-osios šoko, po kurio žemė slydo iš po kojų, taip pat yra didelis noras padėti. Bet Lietuvoje visa tai yra arčiau. Gal būt todėl, kad mano ryšys su Lietuva yra toks tamprus ir kad jau seniai seku Grigolaitytės šeimos istoriją, jos dukterų, anūkų ir netgi proanūkių, kurių jau yra.  Dėl to ir aš stipriai jaučiu ryšį su Ukraina.“  

Ulla Lachauer
Paradiesstraße: Lebenserinnerungen der ostpreußischen Bäuerin Lena Grigoleit
(su nauju epilogu ir istorinėmis nuotraukomis).
Rowohlt Taschenbuch, naujas leidimas, 2007 m., 192 p., 10 Eurų

Knygos vertimą Rojaus kelias: Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai“ lietuvių kalba išleido leidykla Tabula Nova 2021 m. Vertė Jovita Liutkutė.

Renginys vyko bendradarbiaujant su Liūneburgo Rytprūsių muziejumi Ostpreußisches Landesmuseum Lüneburg, kuriam atstovavo Agata Kern, remiantTautinių mažumų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  ir Klaipėdos Tautinių kultūrų centrui. Renginyje dalyvavo mėgėjų teatro „Artyn“ (vadovė Marta Wenland) aktorės, gitara grojo Albertas Wendlandas.

Vertimas į lietuvių kalbą: Rasa Miuller