Rojaus kelias šiandien

Žvilgsnis į Bitėnus/Bitėnai su Nemuno vingiu
Nuotrauka: © Mindaugas Karklelis
Žvilgsnis į Bitėnus/Bitėnai su Nemuno vingiu
Nuotrauka: © Mindaugas Karklelis

Birželio viduryje, pasirodžius naujam bestselerio „Rojaus kelias“ vertimui, su skaitymais per Lietuvą keliavo knygos autorė, žurnalistė Ulla Lachauer. 2020 metų Georgo Dephio vardo (Georg-Dephio- Buchpreis) knygos premijos laureatė Klaipėdoje lankėsi Simono Dacho namuose.

Nors knygai jau daugiau nei 25 metai (pirmasis leidimas išėjo 1996), ji gąsdinančiai aktuali. Ji pasakoja apie Rytprūsių valstietės iš Bitėnų kaimo Lėnės Grigolaitytės gyvenimą, kuri nepaisydama nelaimių nepalieka savo gimtinės, kai giminės, draugai ir kaimynai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, traukiasi į Vakarus. Ji pergyvena sovietinį laikotarpį, yra deportuojama į Sibirą ir po daugelio metų tremties grįžta atgal į kaimą, kuris dabar jau vadinasi Bitėnai. Kai Ulla Lachauer Bitėnuose ją sutinka, Baltijos valstybės gyvena virsmo nuotaikomis. Tuo metu WDR (Westdeutscher Rundfunk – Šiaurės Reino-Vestfalijos Federacinės žemės  radijo ir televizijos kanalas – vert. pastaba) žurnalistė kartu su filmavimo grupe keliavo po buvusį Klaipėdos kraštą.

„iš vokiškų laikų“. Jau per pirmąjį susitikimą ji man padarė didžiulį įspūdį. Ji kalbėjo dalykus, kuriuos galėjau suprasti, nes ilgą laiką domėjausi Klaipėdos kraštu. Tuo laikotarpiu tą galėjusių padaryti žurnalistų buvo nedaug. Kaip ir tai, kodėl tai buvo taip svarbu ir turėjo būti užrašyta. Ar tai buvo „žvaigždžių valanda“, ar ypatingas momentas: ji norėjo pasakoti, o aš norėjau tai perduoti pasauliui.“

Toliau skaityti „Rojaus kelias šiandien“

Šuniškos dienos

Atminimo lenta Vydūnui Tilžėje/Sovietskas
Šaltinis: Wikipedia (CC)
Atminimo lenta Vydūnui Tilžėje/Sovietskas
Šaltinis: Wikipedia (CC)

Lietuvoje karšta. Neįmanomai karšta. Kam nebūtinai kur nors reikia, tas lieka namuose. Biblioteka taip pat ištuštėjusi. Nuo savaitgalio lietuvių susirūpinimas smarkiai išaugo. Ar Rusija užpuls jų šalį, kad užsitikrintų nuolatinį susisiekimą su Kaliningrado sritimi? Kiek realūs yra rusų grasinimai panaudoti atominį ginklą prieš Londoną, o baltus priversti pajausti Kaliningrado srities blokados kainą? Vakar mano bibliotekos kuratorė Rasa klausė, ar aš manau, kad iš tiesų gali prasidėti puolimas. Bet juk aš žinau tiek pat daug ar mažai, kiek ir ji. Nors aš to neatmetu, ypač jei Putinas jausis vis labiau ir labiau įvarytas į kampą. Jis tapo neprognozuojamas ir akivaizdžiai jau nebebijo konfrontacijos su NATO. Iš kitos pusės, jis patvirtino savo dalyvavimą G20 viršūnių susitikime, kurį gali pamiršti, jeigu prieš tai pradės puolimą prieš Lietuvą.

Toliau skaityti „Šuniškos dienos“

Kas nutiko iki šiol

Nemuno vaizdas nuo Rambyno kalno
© Sonya Winterberg

Jau daugiau nei mėnuo aš esu Mėmėlyje/Klaipėdoje. Laikas lekia pasiutusiu greičiu ir negaliu patikėti, kad rytoj bus švenčiamos Joninės – tradicinė vasaros lygiadienio šventė. Paraleliai Klaipėdoje vyksta festivalis Lauksnos – taip miestas pagerbia ir ragina saugoti nematerialų UNESCO kultūros paveldą. Bet tai nereiškia, kad per pastarąsias savaites mieste nieko daugiau nevyko. Priešingai. Kai Klausas Hareris iš Kultūros forumo pereitą savaitę svečiavosi su grupe vokiečių žurnalistų, pasakiau jam, kad dar tebedailinu savo reportažą tinklaraščiui. Visko buvo tiek daug, kad nespėju užrašinėti. Jo nuomone nieko baisaus tame nesą. „Tiesiog viską užrašykite“. Taigi, pristatau trumpą savo pirmųjų savaičių „tarnybos“ apžvalgą.

Toliau skaityti „Kas nutiko iki šiol“

Vasara pilna neapibėžtumo

Klaipėdoje prie jūros
© Artūras Kokorevas

apie 2022 m. gegužės 8-ąją

Kai rašiau paraišką miesto raštininko stipendijai gauti, pasaulis dar buvo „tvarkoj“. Nors ne visiškai. Nes kur nors visada vyksta karas. Kur nors kariaujama ir kur nors miršta žmonės, kadangi kai kurie kiti mano galį spręsti apie jų gyvenimą ir mirtį. Eufemistiškai pradėjome tai vadinti „ginkluotais konfliktais“. Tas „kur nors“ Europai dažniausiai yra ir kažkur toli. Bent jau tol, kol pabėgėliai neišsilaipina Ispanijos, Italijos ar Graikijos paplūdimiuose, kuriuos mes okupavę savo saulės gultais ir rankšluosčiais. Juk Vokietijos laisvė neginama kažkur Hindukuše. Ne, jokiu būdu. Nuo tada, kai Vakarų valstybių daliniai pasitraukė iš Afganistano, Vokietija savo laisvę gina Maljorkos, Sicilijos ir Lesbos paplūdimiuose.  

Toliau skaityti „Vasara pilna neapibėžtumo“