Ypatinga diena Stragnų ūkyje

„Meilė ir prievolė paleisti mylimiausią žmogų ir to laikytis – visą laiką tas pats …“ rašė Käthe Kollwitz 1915 m. sausio mėnesį laiške savo sūnui Hansui. Galvoju apie šį sakinį, grįždama iš ypatingo įvykio buvusioje Stragnų ūkyje prie Priekulės, nutolusiame apie pusvalandį kelio automobiliu į pietus nuo Klaipėdos.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuviai žemdirbiai ir rusai persikėlėliai kraustėsi į išvarytų vokiečių paliktus ūkius. Šalia Priekulės buvęs Stragnų ūkis taip pat buvo nacionalizuotas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje čia buvo paskirti du kambariai iš Sibiro tremties grįžusiai lietuvių šeimai, o prie to dar lopinėlis žemės, gal koks šimtas kvadratinių metrų, kur jie turėjo užsiauginti bulvių. Mama Sofija buvo tikinti moteris. Linguodama galvą apžiūrinėjo ji tą žemės lopinėlį, gautą savo reikmėms. Ji matė tris žemės kauburėlius: du didesnius, vieną šiek tiek mažesnį. Matyt, kapai, nors paminklai jau buvo pavogti. Ji greitai suvokė, kad šioje vietoje bulvių nesodins. Vietoj to ji pradėjo tuos kapus prižiūrėti: pasodino gėlių, ravėjo piktžoles. Tą darė dešimtmečius, neturėdama nė menkiausio supratimo, kas čia yra radęs paskutinę poilsio vietą. „Čia šventa žemė,“- kukliai galvojo ji, kai kaimynams toks jos elgesys atrodė šiek tiek „nesveikas“.

Iki 1987 metų ji nieko nežinojo apie šio ūkio istoriją. Bet vieną dieną priešais jos duris atsirado vokietis. Gertas Baltzeris, prisistatė senyvo amžiaus malonus vyras ir papasakojo, kad jis čia gyvenęs, kai buvo  mažas berniukas… Ilgesys ir ryšys su gimtine jį lydėjo visus tuos metus. Kai geležinė uždanga atlaisvėjo, Gertas Baltzeris pirmą kartą vėl važiavo į Memelandą. Viskas buvo kitaip, nei anksčiau, bet jo vaikystės namų ūkis dar egzistavo, taip pat ir jo tėvo bei senelių kapai. Trūko tik paminklų.

Šimtmečių bėgyje keitėsi Stragnų ūkio istorija. Rašytiniuose šaltiniuose pavadinimas Stragnai pirmą kartą fiksuotas 1663 m. 1785 m. jis minimas kaip Kulmo teisės ūkis. Kulmininkai (vadinami ir Kulmo valstiečiais), tuo metu išskirtinis sluoksnis, hierarchijoje buvęs aukščiau už paprastus valstiečius. 1916 m. Stragnai buvo dvaro apygarda. Tuo metu savininkas buvo Fritzui Sperber, kuris 1918 m. jį pardavė Franzui Rudat (1877-1928) šeimai, kilusiai iš kaimynystėje esančių Saugų. Jis kartu su žmona Martha valdė ūkį daugelį metų, o po žmonos Marthos mirties 1938 m. ūkis perėjo jų dukrai Elisabeth, kurią vadino Lisa (gim. 1909), ir jos vyrui Kurtui Baltzer (g. 1902). Franz, o vėliau ir Martha buvo palaidoti po uosiu ūkio pakraštyje. Lisa ir Kurtas toliau valdė klestintį ūkį. Jų keturi vaikai – du berniukai ir dvi mergaitės – čia praleido laimingus metus iki 1941 m., kai dėl veido sužeidimo, buvusio dar studijų laikais, vėlai pasireiškusių komplikacijų staiga mirė tėvas Kurtas ir buvo palaidotas šalia savo uošvių. 1944 m. Lisa su vaikais turėjo trauktis. Jie atvyko į Döbelno miestą Saksonijoje, o vėliau į Neuhäuselį Westerwalde.

Ponas Baltzeris prisimena, kad nuo 1989 m. pradėjo dažnai važinėti į Lietuvą, kartais net po 11 kartų per metus. Kartais atvykdavo su broliais ir seserimis, o pirmaisiais metais net su mama Lisa, kuriai tada buvo jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Kai ji 1993 m. mirė, nekrologo pranešime buvo eilutė: „Ji dar galėjo garbingame amžiuje keletą kartų aplankyti savo prarastą, bet niekada neužmirštą gimtinę“. Šie žodžiai atskleidžia skausmą, tačiau ir dėkingumą dėl šios buvusios galimybės. Kai dėl senatvės Sofija nebegalėjo rūpintis kapais, šeimos tradiciją tęsia dukra Aldona Cirtautienė, kuriai, žinoma, dabar už tai mokama.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo (į Vokietiją) pasitraukusiųjų (krašto gyventojų) organizacijos kėlė ir restitucijos klausimą. Gertas Baltzeris pasakoja: „Kai Seimo pirmininkas Landsbergis pažadėjo, kad bus atstatyta iki 1940 m. turėta nuosavybė, suklusau“. Nors procesas buvo sudėtingesnis, nei buvo manyta, Gertas Baltzeris pasiekė, kad būtų laikomasi Vytauto Landsbergio duoto pažado. Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir Bundestago deputatas dr. Wolfgangas von Stetten, kad jam (Baltzeriui) pavyktų gauti Lietuvos pilietybę, kas buvo būtina sąlyga, norint teikti prašymą atgauti nuosavybę. Sėkmingai atgavęs savo protėvių žemes, Gertas Baltzeris jas pardavė. Jo nuosavybėje yra likęs tik tas šimto kvadratinių metrų šeimos kapavietės plotas.

Dabar Baltzeriui 91 metai. Vieną karštą rugpjūčio pradžios rytą į trumpas pašventinimo pamaldas jis atvyko su savo seserimi Karina Backes ir šeimos draugais. Kunigas Mindaugas Žilinskis pašventino naujus paminklus ant trijų kapų, kuriuos su meile apsodino Aldona Cirtautienė.

Per trumpas pamaldas kunigas apžvelgė Baltzerių šeimos kelią istorijos vingių kontekste. 1944 m. mama su vaikais traukusis tokiomis sąlygomis, kokias šiandien sunku įsivaizduoti. Nepaisant išvarymo, šeima nusprendusi likti ištikima senajai gimtinei, nenutraukti pažinčių ir draugysčių. Kunigas Žilinskis galiausiai pašventino naujus paminklus ir baigė savo pamokslą žodžiais: „Šie Jūsų šeimos nariai yra gimę čia. Jie čia gyveno, juokėsi, verkė, jie čia mirė ir yra čia palaidoti. Te paminklas ateinančioms kartoms primena tai, kas vyko šioje žemėje.“

Buvusio Stragnų ūkio šeimos kapinės Klaipėdos krašte tikriausiai yra tokios pat ypatingos, kaip ir žmogiškumas, dešimtmečius jungiantis lietuvių šeimą su buvusiais savininkais.

Mažose kapinėse istorijos kaitą simboliškai pergyveno didžiulis uosis. Jis atkakliai augo ilgiau nei šimtą metų, darėsi vis stipresnis ir didingesnis. Jo nepaveikė likimo smūgiai. Nuo to laiko kaip tik galėdamas jis saugo kapavietes, suteikia šešėlį ir atitolina audras.