Kas nutiko iki šiol

Jau daugiau nei mėnuo aš esu Mėmėlyje/Klaipėdoje. Laikas lekia pasiutusiu greičiu ir negaliu patikėti, kad rytoj bus švenčiamos Joninės – tradicinė vasaros lygiadienio šventė. Paraleliai Klaipėdoje vyksta festivalis Lauksnos – taip miestas pagerbia ir ragina saugoti nematerialų UNESCO kultūros paveldą. Bet tai nereiškia, kad per pastarąsias savaites mieste nieko daugiau nevyko. Priešingai. Kai Klausas Hareris iš Kultūros forumo pereitą savaitę svečiavosi su grupe vokiečių žurnalistų, pasakiau jam, kad dar tebedailinu savo reportažą tinklaraščiui. Visko buvo tiek daug, kad nespėju užrašinėti. Jo nuomone nieko baisaus tame nesą. „Tiesiog viską užrašykite“. Taigi, pristatau trumpą savo pirmųjų savaičių „tarnybos“ apžvalgą.

Gyvenu bibliotekoje – tai tikrai kiekvieno autoriaus svajonė! Klaipėdos apskrities biblioteka turi du nedidukus apartamentus viename iš bibliotekos komplekso pastatų. Pirmame aukšte gyvena mano kaimynė iš Mykolajivo Ukrainoje Larysa, pagal specialybę bibliotekininkė. Kolegės iš Lietuvos ją priėmė balandžio mėnesį, apgyvendino ir įdarbino puse etato. Larysa čia kaip ir savo gimtajame mieste atsakinga už „amerikietiškąjį kampelį“ (American Corner), kuriame yra periodikos bei knygų, skirtų mokytis anglų kalbos ir leidžiančių geriau pažinti JAV. Tai – amerikiečių ambasados dovana.

Gyvenu palėpėje, kur esant bjauriam orui girdisi į stogą romantiškai barbenantis lietus. Sėdėdama už savo darbo stalo, matau žalią vidinį bibliotekos kiemą, kuriuo vasarą lankytojai gausiai naudojasi. Be patogių skaitymui ir poilsiui skirtų sėdmaišių, dar yra sūpynių, laipynių ir žaidimų, kad ypač vaikai be skaitymo turėtų ir kitų užsiėmimų. Galima registruotis grupėmis, ir tada bibliotekininkės, panaudodamos visą savo išmonę, su jais pramogauja. Iki šiol didžiausias „hitas“ yra ritmikos valandėlės, kurių metu naudojami visi triukšmą keliantys instrumentai, kokie tik gali būti.

Ateinančiomis dienomis apie šios bibliotekos istoriją papasakosiu kiek daugiau. Ne tik tai, kad ji įkurta istorinėje vietoje. Ji saugo ypatingus lobius, o bibliotekos komanda (šimtas darbuotojų!) stengiasi, kad aš, kaip ir daugelis kitų, galėčiau čia puikiai dirbti.

Noriu parašyti ir apie jau paminėtą žurnalistų kelionę. Apsilankėme suskystintųjų dujų terminale, dėl kurio Klaipėda tapo žinoma visame pasaulyje (čia galite perskaityti kartu buvusios kolegės iš „Zeit-Online“ straipsnį). Važiavome prie Karalienės Luizės tilto, nuo kurio matosi Tilžė/Sovietskas ir per Klaipėdos kraštą. Kalbėjome su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku, buvusiu džiazo muzikantu, trimitininku, ir Vokietijos garbės konsulu Arūnu Baubliu. Visuose pokalbiuose, kuriuose dalyvavome, lietuviai sakė, kad, jeigu Rusijai Ukrainoje pasiseks, jie bus sekantys „Putino sąraše“. Jaučiamas didžiulis susirūpinimas.

Vieną popietę susitikau Simono Dacho namuose dvidešimt profesinės mokyklos mokinių iš Saksonijos Vurceno (Wurzen) ir jų partnerius lietuvius iš Joniškio, kurie kartu dalyvauja Europos komisijos Erasmus+ programoje „Jugend in Aktion“. Kartu su savo mokytojomis jie gilinasi į pabėgėlių temą ir iš manęs norėjo daugiau sužinoti apie vilko vaikus. Taip pat buvo kalbama ir apie paraleles su dabartiniais pabėgėlių  srautais Europoje ir apie elgesio su pabėgėliais pagrindą.

Prie viso to, į Lietuvą dviem skaitymo vakarams buvo atvykusi žinoma knygos „Rojaus kelias: Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai“ autorė Ulla Lachauer Kartu su protagonistės anūku Mindaugu Karkleliu ji lankėsi ir Klaipėdoje, kurioje turi didelį gerbėjų būrį.

Be to vyko begalė užkulisinių pokalbių, interviu ir nedidelio formato renginių, per kuriuos galėjau vis giliau „nerti“ į miestą ir jo istoriją. Jaučiuosi „atvykusi“. Kai vakarais užveriami vidinio bibliotekos kiemelio vartai, liekame su Larysa dviese. Išsinešame į lauką po taurę vyno, žavimės ta maža oaze miesto viduryje ir pasakojame viena kitai apie prabėgusią dieną. Taip ir sėdime po senu ąžuolu lietuviškame rojuje – ukrainietė bibliotekininkė ir vokietė knygų autorė.

Vertimas į lietuvių kalbą: Rasa Miuller