Žyma: Ukraina

Baltijos kelias: į Nepriklausomybę

Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė (ketvirta iš kairės.) Baltijos kelyje su vainiku rankose ir tautiškų spalvų juostele palaidinės apykaklėje.
© Nuotrauka Baltijos kelyje – Europeana 1989, Lithuania – CC BY-SA

Kas Kultūros forumą arba mane seka instagrame, gal būt pastebėjo, kad rugpjūčio mėnesį praleidome dirbdamos prie dokumentinio filmo apie mano darbą Klaipėdoje/Mėmelyje. Besikartojanti tema – laisvė. Ar tai būtų imant interviu, ar baigus filmavimą. Lietuviams, kurių suskystintųjų dujų terminalas vadinasi „Independence“ (Nepriklausomybė), tai be viso kito ir energetinė nepriklausomybė. Operatorės ir mano nuomonės sutampa – mudvi galime apriboti savo poreikius, jeigu už tai ir toliau galėsime pačios spręsti, kaip mums gyventi ir dirbti.

Toliau skaityti „Baltijos kelias: į Nepriklausomybę”

Kas nutiko iki šiol

Nemuno vaizdas nuo Rambyno kalno
© Sonya Winterberg

Jau daugiau nei mėnuo aš esu Mėmėlyje/Klaipėdoje. Laikas lekia pasiutusiu greičiu ir negaliu patikėti, kad rytoj bus švenčiamos Joninės – tradicinė vasaros lygiadienio šventė. Paraleliai Klaipėdoje vyksta festivalis Lauksnos – taip miestas pagerbia ir ragina saugoti nematerialų UNESCO kultūros paveldą. Bet tai nereiškia, kad per pastarąsias savaites mieste nieko daugiau nevyko. Priešingai. Kai Klausas Hareris iš Kultūros forumo pereitą savaitę svečiavosi su grupe vokiečių žurnalistų, pasakiau jam, kad dar tebedailinu savo reportažą tinklaraščiui. Visko buvo tiek daug, kad nespėju užrašinėti. Jo nuomone nieko baisaus tame nesą. „Tiesiog viską užrašykite“. Taigi, pristatau trumpą savo pirmųjų savaičių „tarnybos“ apžvalgą.

Toliau skaityti „Kas nutiko iki šiol”

Vasara pilna neapibėžtumo

Klaipėdoje prie jūros
© Artūras Kokorevas

apie 2022 m. gegužės 8-ąją

Kai rašiau paraišką miesto raštininko stipendijai gauti, pasaulis dar buvo „tvarkoj“. Nors ne visiškai. Nes kur nors visada vyksta karas. Kur nors kariaujama ir kur nors miršta žmonės, kadangi kai kurie kiti mano galį spręsti apie jų gyvenimą ir mirtį. Eufemistiškai pradėjome tai vadinti „ginkluotais konfliktais“. Tas „kur nors“ Europai dažniausiai yra ir kažkur toli. Bent jau tol, kol pabėgėliai neišsilaipina Ispanijos, Italijos ar Graikijos paplūdimiuose, kuriuos mes okupavę savo saulės gultais ir rankšluosčiais. Juk Vokietijos laisvė neginama kažkur Hindukuše. Ne, jokiu būdu. Nuo tada, kai Vakarų valstybių daliniai pasitraukė iš Afganistano, Vokietija savo laisvę gina Maljorkos, Sicilijos ir Lesbos paplūdimiuose.  

Toliau skaityti „Vasara pilna neapibėžtumo”