© Artūras Kokorevas
apie 2022 m. gegužės 8-ąją
Kai rašiau paraišką miesto raštininko stipendijai gauti, pasaulis dar buvo „tvarkoj“. Nors ne visiškai. Nes kur nors visada vyksta karas. Kur nors kariaujama ir kur nors miršta žmonės, kadangi kai kurie kiti mano galį spręsti apie jų gyvenimą ir mirtį. Eufemistiškai pradėjome tai vadinti „ginkluotais konfliktais“. Tas „kur nors“ Europai dažniausiai yra ir kažkur toli. Bent jau tol, kol pabėgėliai neišsilaipina Ispanijos, Italijos ar Graikijos paplūdimiuose, kuriuos mes okupavę savo saulės gultais ir rankšluosčiais. Juk Vokietijos laisvė neginama kažkur Hindukuše. Ne, jokiu būdu. Nuo tada, kai Vakarų valstybių daliniai pasitraukė iš Afganistano, Vokietija savo laisvę gina Maljorkos, Sicilijos ir Lesbos paplūdimiuose.
Tada atėjo vasario 22-oji. Nebebuvo galima negirdėti Rusijos žvanginimo ginklais. Mano ukrainietė draugė Mila su savo nedidele šeima keletui dienų buvo išvykusi poilsiauti ir keliavo po piečiau nuo Žitomiro esantį „Hegevaldą“. Hegevaldas (Hegewald) – tai gyvenvietė, kuri buvo įkurta netoli pagrindinės SS būstinės nacionalsocializmo laikotarpiu 1942 m. Heinricho Himlerio įsakymu. Pradžioje garnizone buvo apie tūkstantį SS kareivių. Išvarius ukrainiečius, iki 1943 m. kovo čionai buvo perkelti dešimt tūkstančių etninių vokiečių, daugiausia iš Volynės (Volhynia) srities. Volynia, apie kurią reikėtų parašyti atskirai, kadaise priklausė Lenkijos-Lietuvos unijai.
Taigi Mila keliavo Antrojo pasaulinio karo pėdsakais ir socialiniuose tinkluose dalinosi vietovės gamtos ir Hegevaldo liekanų nuotraukomis. Buvau pasimetusi. Ar tai nebuvo tas laikas, kai reikėjo palikti Ukrainą? Ar dar nestovėjome ant Rusijos įsiveržimo slenksčio? Ne, bandė mane nuraminti Mila. Nesirūpink. Jiems esą viskas gerai, o dėl karo – Ukrainoje jo niekas negali įsivaizduoti.
Tik diena anksčiau – vasario 23-čiąją – gavau pranešimą, kad vasarą tapsiu miesto raštininke Mėmelyje/Klaipėdoje. Labai džiaugiausi ir vos galėjau patikėti savo laime. Lietuvos Europoje dabartis, praeitis ir ateitis – tokios idėjos sudarė mano koncepcijos tam laikotarpiui pagrindą. Mėmelis/Klaipėda, kaip jaunesnioji Kauno, Europos kultūros sostinės 2022, sesuo tam davė daug sąlyčio taškų.
Vasario 24 dieną, kaip jau žinoma, viskas apsivertė. Staiga jis buvo čia. Karas, kurio niekas nenorėjo įsivaizduoti. Kurio pranašus, tokius kaip Krymo aneksija, mes taip nuoširdžiai ignoravome. Beveik visą savo profesinį gyvenimą užsiiminėjau karo ir karo pasekmių temomis. Ir, priešingai visiems mano ketinimams, mano, kaip miesto raštininkės, vasara bus užgožta karo. Lietuva tuo metu įvedė mažiausiai iki 2022 m. birželio 29 dienos laikiną nepaprastąją padėtį. Baltai yra sunerimę ir nesupranta to jautrumo vokiečių medijų žvaigždžių, kurie savo atvirame laiške kancleriui Scholzui nepaisant tautų teises pažeidžiančio užpuolimo Ukrainą de facto skatina kapituliuoti ir mano, „kad atsakomybė už branduolinio konflikto eskalaciją“ ne tik „pirminio agresoriaus reikalas“, bet taip pat „ir tų, kurie gali suteikti jam motyvą galimai nusikalstamai veikai”.
Mėmelis/Klaipėda yra mažiau nei šešiasdešimt kilometrų nutolusi nuo Rusijos sienos. Pereitą savaitę Rusija ten vedė manevrus, kurių metu buvo simuliuojama branduolinė ataka.
Šiomis dienomis yra sunku negalvoti apie 1938 metų gegužės krizę. Hitlerinės Vokietijos išprovokuotas ir eskaluotas konfliktas, turėjęs tik vieną tikslą – sunaikinti Čekoslovakijos egzistavimą, o Bohemiją ir Moraviją grąžinti „atgal į Reichą“. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pataikavimo politika anuomet turėjo jau žinomas pasekmes – taip pat ir Lietuvai. Dar prieš Lenkijos užpuolimą Hitleris, grasindamas karu, vertė atiduoti Klaipėdos kraštą. Žvilgsnis į Rytų Ukrainos sritis, į Mariupolį ir Chersoną, Odesą ir Zaporižią nesuteikia drąsos, kad diplomatija ir ekonominėmis sankcijomis pavyks paveikti Putiną.
Savo pirmtakei kultūros forumo miesto raštininkei Ira Peter dėkoju už jos nenutrūkstantį angažavimąsi ir pasibaigus jos laikui Odesoje pereitais metais. Mus sieja meilė mūsų rytiniams kaimynams ir aš tikiu tarpkultūrinio ryšio peržengiant sienas prasme, kad šią vasarą prisidėsiu formuojant naują Lietuvos, Klaipėdos krašto vokiečių ir Pabaltijo suvokimą.
Kaip sekasi Milai ir jos šeimai, prasidėjus karui Ukrainoje, galima perskaityti čia.
Vertimas į lietuvių kalbą: Rasa Miuller